Žeimelis

Vienas žymiausių šiaurės Lietuvos kraštotyrinkų J. Šliavas gimė 1930 m. vasario 8 d. Rimkūnų km. (Pakruojo raj.), ūkininkų šeimoje. Jis jau vaikystėje išsisikyrė dideliais gabumais ir noru mokytis.

1949 m. baigęs gimnaziją bei verčiamas gyvenimo aplinkybių (tragiškai žuvus tėvui, sunkiai vertėsi šeima), pradėjo dirbti Liesų mokykloje anglų kalbos mokytoju, tačiau po dviejų savaičių buvo perkeltas į Žeimelio vidurinę mokyklą.

Mokytojaudamas Žeimelio vidurinėje mokykloje, mokytojas 1957 – 1958 m. ėmė domėtis gimtojo krašto istorija.

1959 m. rudenį J. Šliavas buvo paskirtas mokyklos kraštotyros būrelio vadovu, bei įkūrė muziejų mokyklos patalpose. Mokytojas į kraštotyrinį darbą mokėjo įtraukti ir mokinius. Jo manymu, pagrindinė kraštotyros darbo jėga rajonuose yra mokykla ir mokiniai. Mokinių darbus labai vertindavo. J. Šliavas taip pat vadovavo mokyklos turistų-kraštotyrininkų būreliui, rengdavo žygius po apylinkes, dalyvaudavo respublikinėse turistinėse varžybose.

1966 m., mokytojas pradėjo apibendrinti surinktus kraštotyros duomenis. Visa tai jis išdėstė 18 tomų, kurių bendra apimtis 4400 mašinraščio puslapių. Kraštotyrininką domino šių baltų tautų archeologija, istorija, etnografija, kalbotyra, mitologija, tautosaka. J. Šliavas bene pirmasis iš lietuvių kraštotyrininkų taip plačiai tyrinėjo žiemgalių etninę kultūrą.

Kraštotyrininkas buvo priimtas į paminklų apsaugos ir kraštotyros draugiją. Jis aktyviai siekė išsaugoti, tinkamai įamžinti rajono istorinius, archeologinius paminklus. Laikraštyje „Auksinė varpa“ skelbdavo paminklų niokojimo atvejus, piktindavosi valdžios abejingumu paveldo išsaugojimui. J. Šliavas rašė: Ir visa tai dedasi, ramiai žiūrint rajono architektui, vietos valdžiai, išsilavinusiems žmonėms. Naikinama tai, kas iki šiol buvo išsaugota nemokytų žmonių.

J. Šliavas didelį organizacinį darbą atliko 1971 – 1972 m. ruošiantis paminėti pirmojo Lietuvos fiziko – chemiko Teodoro Grotthusso (1785 – 1822 m.) 150 – tąsias mirties metines. Artėjant šiai progai, 1971 m., aktyviai siekė supažindinti krašto žmones su mokslininku, jo darbais. Kartu su Žeimelio vidurinės mokyklos kraštotyrininkais talkininkavo (1971 m. spalio 1 – 6 d.) surengtoje ekspedicijoje, kurioje buvo ieškomas žymaus mokslininko kapas. Palaikų surasti nepavyko.

1978 m. J. Šliavui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas.

1979 m. birželio 9 dieną įvyko XI laidos (1959 m.) abiturientų susitikimas dvidešimties metų mokyklos baigimo proga, kuriame dalyvavo ir buvęs jų vadovas. Kitą rytą po susitikimo, J. Šliavas buvo rastas savo namuose apsinuodijęs smalkėmis.
Po mokytojo mirties nutrūko Mažosios karčemos restauravimas, kiti jo vygdyti tyrinėjimai. Deja, jo nuveiktų darbų vertė suvokta tik po mirties.

Mokytojo gyvenimas ir jo tyrinėjimų rezultatai yra įrodymas, kad tikrai mokslinei veiklai netrukdo gyvenimas provincijoje ar kita profesija.

1958 m. muziejaus steigimą paskatino mokyklos mokiniai, kurie savarankiškai domėjosi savo vietovės istorija (juossubūrė mokytojas A. Noreikis) ir jau buvo radę kelis archeologinius radinius. Kartu prie jų prisijungė mokytojas Juozas Šliavas. Šios gupelės (savotiško būrelio) mokiniai įsipareigojo apeiti visus Žeimelio mieselio gyventojus, pasidomėti ir paieškoti ar dar kas iš žmonių yra radę kokių nors radinių. Rezultatai viršyjo lūkesčius: eksponatų skaičius vis augo ir augo, o su jais augo ir mokinių susidomėjimas. Daug senų knygų, XVIII a. rankrasčių jie atnešė iš apleisto evangelikų – liuteronų pastorato palėpės . Rasti eksponatai buvo talpinami iš mokyklos gautame mažame kambarėlyje, esančiame pagrindiniuose rūmuose.

1959 m. rudenį visuomeniniais pagrindais, mokykloje suorganizuotas kraštotyros būrelis. Jo vadovu paskirtas Juozas Šliavas. Pirmiausia pradėta domėtis archeologija, etnografija, istorija. Kraštotyrininkas rengdavo mokiniams daug ekskursijų, ypač pavasarį ir vasarą. Ekskursijos buvo smulkiai aprašomos. Mokinių surinktą medžiagą (įvairias anketas apie padavimus, amatus, papročius ir t.t.) mokytojas apibendrindavo (žinoma, medžiagą rinkdavo ir pats J. Šliavas). Tais pačiais 1959 m., tuometinė mokyklos direktorė J. Jonuškienė kraštotyros būreliui išskyrė nedidelį kambarėlį senojoje pradžios mokykloje. Visi eksponatai buvo perkelti ir išdėstyti ta pačia tvarka, kaip ir ankstesnėje ekspozicijoje. O jau 1959 m. rugsėjo 14 d., įvyko iškilmingas Žeimelio muziejaus atidarymas. Po atidarymo buvo pradėtas aktyvus ir planingas darbas. Būrelio nariai, užsibrėžė kilnų uždavinį – surinkti savo apylinkės istorinę, archeologinę medžiagą.

Per kelerius metus muziejus išaugo. 1963 m. gegužės 16 dieną, jam kartu su 13 kitų pirmųjų Lietuvos muziejų, buvo suteiktos visuomeninio muziejaus teisės. Kadangi pradžioje tokio pobūdžio muziejus buvo vienintelis Lietuvos ir Latvijos žiemgaloje (senųjų žiemgalių gyventoje teritorijoje), 1966 metais jis buvo pavadintas „Žiemgale“ . Pradėti rašyti moksliniai ir informaciniai straipsniai lietuvių ir latvių kraštotyriniams bei mokslo leidiniams, pradėta bendradarbiauti su kitais Respublikos muziejais.

Muziejui ir savo darbams J. Šliavas daugiausia rinko duomenis iš buvusios žiemgalių žemės, dabar apgyvendintos lietuvių (Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio rajonai).

1966 m. vasario 5 d. muziejus vėl perkeliamas į centrinį mokyklos pastatą. Čia gauna dar didesnę patalpą su atskiru įėjimu į muziejų. Per sekančius kelis metus muziejus buvo ne kartą perkeliamas iš vienos patalpos į kitą (dėl mokyklos remonto darbų), kol galutinai vėl gryžo į centrinį mokyklos pastatą.
Kadangi „Žiemgala“ buvo pirmasis tokio pobūdžio muziejus buvusioje žiemgalių žemėje, pradėta rimtai svarstyti, kaip jį paversti rajoniniu. Tačiau, kaip jau minėta, miestelyje pastovių ir muziejui pritaikytų patalpų nebuvo. 1973 m. muziejuje jau buvo sukaupta apie 4000 eksponatų. Todėl buvo galvota perkelti jį į Žagarę arba Joniškį. Kol muziejus buvo įkurdintas mokykloje, dėl vietos stokos eksponatai buvo tvarkomi saugyklos principais. Mokytojas J. Šliavas taip pat turėjo inventorinę knygą, į kurią buvo įtraukiamas kiekvienas naujai rastas eksponatas.

J. Šliavas ne tik rinko eksponatus, kaupė ir užrašinėjo medžiagą apie istorijos ir kultūros paminklus, bet ir prisidėjo prie jų išsaugojimo. Mokytojo didžiulė svajonė buvo muziejaus ekspoziciją perkelti į vieną iš restauruotų karčemų.Tuomet, sakydavo, būtų galima dirbti tikrą mokslinį darbą . Jo dėka pradėtos restauruoti Žeimelio Didžioji (1976 m.) ir Mažoji (1978) smuklės, esančios miestelio centrinėje aikštėje. Jos yra priskiriamos architektūros paminklams ir laikomos vertingiausiais statiniais miestelyje. Mokytojas nuoširdžiai rūpinosi šių paminklų tvarkymo darbais, jo dėka buvo išsaugotas Vienybės aikštės (centrinės a.) autentiškumas . Tačiau sėkmingai užbaigti šiuos darbus sutrukdė netikėta kraštotyrininko mirtis.
Po mokytojo mirties iš muziejaus dingo inventorinė knyga. O kad tokia knyga buvo, patvirtina buvę kraštotyrininkai Jonas Ribišauskas, Stasys Balčiūnas, Jonas Žibūda, Birutė Salatkienė ir kiti. Net 2,5 metų tuometinė Žeimelio vidurinės mokyklos direktorė nepaskyrė muziejui vadovo. Per tą laiką dingo daugiau kaip 1500 eksponatų (J. Šliavas rašė, kad muziejuje jų saugoma 5000, o liko tik 3489). Daugiausia tai buvo vertingi eksponatai.

Nors „Žiemgalos“ muziejus liko be savo įkūrėjo, jo didelė reikšmė mokslui ir rinkinių gausumas neleido jam sunykti. Pakruojo raj. valdžiai iškilo nauja užduotis – kur rasti šiam muziejui vietos ir kaip jį išsaugoti.

1959 – 1992 m. „Žiemgalos“ muziejus priklausė Žeimelio vidurinei mokyklai, o 1993 metais jis prijungiamas prie Šiaulių „Aušros“ muziejaus, tapo jo filialu. Muziejui taip pat skiriamos jau baigtos restauruoti Mažosios karčemos patalpos. Inventoriaus perkėlimu rūpinosi 1992 metų pabaigoje muziejaus direktoriumi paskirtas, vidurinėje mokykloje istorijos mokytoju dirbęs R. Tučas. Įrengta nauja ekspozicija ir 1993 m. gegužės 22 dieną įvyko iškilmingas „Žiemgalos“ muziejaus atidarymas.

Nuo 1994 m. birželio 1 d. muziejaus vadovu paskirtas Žeimelio žemės ūkio mokykloje istorijos mokytoju dirbantis Pranas Razgus. Jis muziejui vadovauja iki šiol.

2005 m. birželio 15 d., muziejus atskirtas nuo Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir perduotas Pakruojo savivaldybės kultūros skyriaus žinion. Pakoreguotas jo pavadinimas. Dabar muziejus vadinamas Pakruojo krašto muziejumi „Žiemgala“.

Šiuo metu muziejaus inventorių sudaro apie 5500 eksponatų. Muziejaus 152 m² ekspozicijų salėse eksponuojami 765 eksponatai. Šiuo metu jame galima galima išvysti šias ekspozicijas:

• Akmens (iki 1700 m. pr Kr.) ir įvairių laikotarpių geležies amžiaus ekspozicijos: kauliniai įrankiai, molinių puodų šukės, kirvukai, trintuvės, gremžtukai, ietgaliai, strėlių antgaliai;
• Darbo ir buities įrankių ekspozicija (XIX – XX a. pr.): buities įrankiai, žemdirbystės technika, linininkystės įrankiai, matai ir kt.;
• XX a. pr. Sukurtų skulptūrų ekspozicija: žymaus dievadirbio A. Trumpio – „Kristus“, J. Balčiūno 1986 m. sukurta Theodoro Grotthusso skulptūra, A. Nesavo skulptūra „Vytautas“ ir kt.;
• Žeimelio apylinkių kryžių viršūnių ekspozicija: „saulutės“, datuojamos XIX – XX a. pr;
• Dokumentų ir spaudinių ekspozicijos: religinės knygos (nuo 1730 m.) ir religinio turinio paveikslai, 1783 m. surašyti Žeimelio evangelikų liuteronų bendruomenės nuostatai, įvairūs dokumentai, vadovėliai, spaudos draudimo laikotarpio leidiniai, Žeimelio vidurinės mokyklos dienynas, baigimo pažymėjimai ir kt.;
• Ekspozicija, skirta muziejaus įkūrėjui, mokytojui, kraštotyrininkui J. Šliavui. Ją sudaro: asmeniniai rankraščiai, piešiniai, 20 tomų mašinraščio, asmeniniai daiktai, taip pat kitų dailininkų tapyti mokytojo portretai;
• Latvių bendruomenei skirta ekspozicija. Joje eksponuojama latvių Biblija, liuteronų bažnyčios antspaudai, E. Leijerio rankraščiai, latvių pradžios mokyklos baigimo pažymėjimai;
• Žymaus Lietuvos grafiko V. Kalinausko dovanotų grafikos darbų ekspozicija – viso apie 50 darbų.
Dėl mažo ekspozicijoms skirto ploto, muziejuje eksponuojama mažiau, nei septintadalis turimų eksponatų. Kita dalis, ne mažiau įdomūs ir vertingi eksponatai. Jie saugomi muziejaus saugyklose.
Taigi, pamatėme, kad muziejuje saugoma daug tikrai įdomių eksponatų. Todėl turėdami laiko užsukite į muziejų. Gal rasite kažką jums įdomaus, netikėto.

Straipsnį parengė Jolita Mažulytė